utėlinis

1 utėlìnis, -ė adj. (2) NdŽ 1. Rtn menk. turintis utėlių: Kas žu tokio berno utėlìnio eis Rod. Ejo bernas per Dėlinę, rado mergą utėlinę KrvD 284. 2. A1884,375 skirtas utėlėms šukuoti: Utėlìnės šukos KŽ. 3. panašus į utėlę: B[riedžiai] kenčia nuo plokščios inkyrios utėlinės musės EncIV685. 4. Plš, Plut, Bb prk. smulkus (apie lietų): Jei utėlìnis lytus, žemę labai įmerkia Snt. Utėlìnis dulkia Lb.